Mano istorija: kelionė iš išsekimo į ramybę
Ar kada nors jautėsi taip pavargusi, kad net miegas nepadeda? Ar praradusi save motinystėje? Ar įstrigusi kasdienybėje, kur džiaugsmas virsta pareiga?
Aš jaučiausi visus šiuos dalykus. Ir šiandien noriu pasidalinti savo istorija – ne dėl to, kad ji yra ypatinga, o dėl to, kad ji gali būti panaši į tavo.
Kaip viskas prasidėjo
Buvau mama, žmona, moteris, kuri iš išorės atrodė turinti viską. Bet viduje jaučiau vis didėjantį tuštumą. Džiaugsmas, kurį kadaise jaučiau, pamažu virto nuovargiu. Energija – išsekimu. Ramybė – nerimo fonu.
Pirmieji ženklai
Iš pradžių tai buvo subtilūs ženklai:
- Nuolatinis nuovargis, net ir miegojus
- Sunkumas džiaugtis mažais dalykais
- Jausmas, kad esu "geros mamos" vaidmenyje, bet ne tikroji aš
- Dirglumas dėl mažiausių dalykų
Kai viskas užklupo
Vieną dieną visa tai pasiekė viršų. Nerimas tapo kasdienybe. Panikos priepuoliai – netikėtais svečiais. Jaučiausi praradusi save motinystėje, kasdienybėje, pareigose.
Momento, kuris viską pakeitė, nebuvo
Nebuvo vieno dramatisko momento. Tiesiog vieną rytą prabudau ir supratau – taip gyventi negaliu. Nebegaliu būti tik "gera mama", "gera žmona", "gera viskas". Noriu būti tiesiog aš.
Pirmieji žingsniai
Pradėjau ieškoti pagalbos. Skaitžiau knygas, žiūrėjau video, bandžiau praktikas. Iš pradžių viskas atrodė per sudėtinga, per daug, per tolima.
Kas padėjo?
Trys paprasti dalykai:
Kvėpavimas – pradėjau pastebėti, kaip kvėpuoju. Giliai, sekliai, greitai? Tai buvo pirmas žingsnis atgal į kūną.
Tyla – pradėjau skirti 5 minutes per dieną tik sau. Jokių telefonų, jokių pareigų. Tiesiog tyla.
Nuoširdumas – pradėjau klausinėti savęs: "Kaip aš TIKRAI jaučiuosi?" Ir ne nebijoti atsakymo.
Kelionė į save
Tai nebuvo greitas kelias. Nebuvo tiesus. Buvo kritimų, abejonių, dienų, kai norėjau visko atsisakyti.
Bet pamažu...
Pamažu pradėjau pastebėti pokyčius:
- Nerimą atpažinau anksčiau ir mokėjau jį nuraminti
- Radau erdvės savo emocijoms – pykčiui, liūdesiui, džiaugsmui
- Išmokau nustatyti ribas – sau ir kitiems
- Pradėjau jaustis kaip aš, ne tik kaip "mama" ar "žmona"
Meditacija, sąmoningumas, kvėpavimas
Per šią kelionę atradau meditaciją. Ne kaip mistiką, o kaip įrankį grįžti į save. Sąmoningumą – ne kaip filosofiją, o kaip kasdienį gyvenimą. Kvėpavimą – ne tik kaip automatinį procesą, o kaip tiltą tarp kūno ir minčių.
Kas pasikeitė?
- Išmokau gyventi su emocijomis, ne prieš jas
- Radau ramybę viduje, net kai išorė chaotiška
- Atradau meilę sau – tikrą, ne dirbtinę
- Pajutau laisvę būti savimi
Kodėl dalinuosi?
Dabar dalinuosi savo kelione su tavimi, nes žinau – galbūt tu jaučiesi taip, kaip aš jaučiausi. Galbūt tau taip pat sunku. Galbūt tu taip pat ieškiesi kelio.
Noriu, kad žinotumei:
- Tu nesi viena – daug moterų ir mamų jaučia tą patį
- Yra kelias atgal – į save, į ramybę, į meilę sau
- Tai ne greitas procesas – bet kiekvienas žingsnis svarbus
- Tu nusipelno gyventi laisviau – su daugiau ramybės ir džiaugsmo
Kvietimas tau
Jei tau artimas nuolatinis nuovargis, nerimas, emocijų perkrova, jausmas, kad praradai save – žinok, kad yra kelias. Galbūt ne lengvas, bet tikrai vertas.
Pradėk nuo mažo:
- Vienos gilaus kvėpavimo pratybos
- Vienos tylos minutės
- Vieno nuoširdaus klausimo sau
Jei nori pokyčių, kviečiu pasilikti ir kartu keliauti šiuo keliu. Prenumeruok naujienlaiškį, žiūrėk video, skaityk straipsnius. O svarbiausia – būk meili sau. ❤️
P.S. Jei šis pasidalijimas tau palietė, pasidalink juo su kažkuo, kam tai galėtų padėti. Kartais tiesiog žinojimas, kad nesi viena, jau yra didžiulis žingsnis.